Naujienos
Šventinė širdžių šiluma – vakaras, kai kalbėjo širdys
2025 12 15
Gruodžio 12-osios vakarą Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centro globos centre susirinkta ne tik į renginį. Susirinkta į susitikimą, kuriame svarbiausia buvo ne žodžiai, o jausmas. Į erdvę, kurioje tvyrojo Šventinė širdžių šiluma, atėjo žmonės, kurių kasdienybė kupina tylos, kantrybės ir meilės – globėjai.
Vakaras prasidėjo nuo nuoširdaus Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centro direktorės, Oksanos Obločinska, padėkos žodžio. Ji dėkojo visiems, kurie pasirinko būti šalia vaikų – ne trumpam, ne iš pareigos, o iš širdies. Už gebėjimą matyti vaiką tokį, koks jis yra, už buvimą kartu tada, kai skauda, kai kyla klausimų, kai reikia tiesiog tyliai palaikyti ranką. Tai buvo padėka už bendradarbiavimą, už širdžių šilumą ir už kasdienį, dažnai nematomą, bet be galo svarbų darbą.
Šalčininkų rajono savivaldybės vicemeras, Valdemar Sliževski, savo kalboje priminė paprastą, bet labai gilią tiesą – šeima yra vertybė. Ne kaip sąvoka ar institucija, bet kaip rūpestis, saugumas ir pastovumas. Jo žodžiai tapo tylia pagarba tiems, kurie savo namuose kuria šeimą vaikams, kuriems jos taip reikėjo.
Sveikinimo žodį tarė Šalčininkų rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Regina Sokolovič. Ji pabrėžė, kad jai labai jautru ir be galo malonu čia būti. Vedėja didžiuojasi esanti globėja ir teigė, jog tai vienas geriausių jos gyvenimo apsisprendimų. Pasak jos, globa – tai ne tik atsakomybė, bet ir didžiulė dovana, leidžianti kasdien patirti tikrą žmogišką ryšį, šilumą ir prasmę.
Vakaro dvasinį pamatą sustiprino Šalčininkų Šv. Apaštalo Petro parapijos dvasininkų, klebono Stanislavo Matiukevič ir vikaro Miroslavo Jan Domanskij, buvimas. Jų palaikymas ir žodis priminė, kad globa prasideda nuo tikėjimo – vaiku, žmogumi ir tuo, kad meilė gali gydyti.
Muzika, eilės ir vaikų pasirodymai tarsi sustabdė laiką. Skambėjo dainos, pianino klavišai alsavo švelnumu, vaikų balsai ir judesiai pripildė salę gyvybės. Kiekvienas pasirodymas buvo priminimas, kad vaiko pasaulis pilnas spalvų, o suaugusiojo užduotis – tas spalvas saugoti.
Ypatingu jautrumu suskambo Kristinos Slavinska žodžiai. Kalbėdama apie apdovanojimą „Geriausias vaiko draugas“, ji sakė, kad tai – ne asmeninė pergalė. Tai visų laimėjimas. Visų, kurie palaikė, tikėjo, balsavo, buvo šalia. Be šios bendrystės, pasak jos, šis įvertinimas nebūtų buvęs įmanomas. Jos kalboje aiškiai skambėjo mintis, kad globoje niekas nėra vienas.
Labai asmeniškai savo istorija pasidalijo Kazimieras Laurinavičius. Jis kalbėjo apie tai, kaip globa pakeitė jo gyvenimą – ne staiga, o per kasdienius, paprastus dalykus. Apie tai, kad ne visada viskas vyksta pagal suaugusiųjų planus, nes globoje labai svarbu girdėti vaiko norą. Ypač jautriai nuskambėjo jo prisipažinimas, kad tą rytą nespėjo iki galo susitvarkyti, nes vaikai uždavė daug klausimų. Ir jis norėjo į kiekvieną atsakyti, nes bijo tos dienos, kai vaikai nustos klausti. Kai ryšys gali nutrūkti. Tai buvo tyli, labai tikra meilės pamoka.
Šventinius linkėjimus susirinkusiesiems perdavė Kristina Žurienė. Jos žodžiai buvo kaip švelnus apkabinimas – apie ramybę, šviesą ir viltį.
Vakaro pabaigoje globėjams buvo įteikti padėkos raštai – kaip simbolinis, bet labai svarbus „ačiū“ už kasdienį didvyriškumą. O bendrai giedotas globos himnas „Laikyk mane“ sujungė visus į vieną balsą, vieną jausmą, vieną bendrą pažadą – būti šalia.
„Šventinė širdžių šiluma“ buvo vakaras, kai nereikėjo daug aiškinti, kas yra globa. Ji tiesiog buvo – dainose, vaikų akyse, suaugusiųjų tyliose ašarose ir šiltuose žvilgsniuose. Tai buvo vakaras, priminęs, kad tikra šviesa gimsta iš meilės. Ir kad ji niekada neišblėsta.
.png)